Iš pirmo žvilgsnio drovus, ramus, lieknas vaikinukas, davus startą treneriui, tampa – šaltas, sukandęs dantis ir ypač susikaupęs. Užsidėjęs rytų kovos menų aprangą, Tomas Staskevičius, pasikeičia ir ryžtingai stoja į kovą. Šiandien jis taekwondo treniruotes derina su mokslais Kauno suaugusiųjų mokymo centre, o savo pasiekimų nesureikšmina.

Tomai, trumpai papasakok apie save.

Mokausi Kauno suaugusiųjų mokymo centre, vienuoliktoje klasėje. Kalbant apie taekwondo sporto pasiekimus turiu pasakyti, kad laimėjau Lietuvos taekwondo atvirame čempionate (80 plius kategorijoje) II-ąją vietą. Ruošiausi varžyboms ilgą laiką, nes tikiu, kad norint pasiekti aukštų rezultatų negali sustoti.

Jus paruošė treneris Aurimas Masys. Ar būtent treneris uždegė ugnelę ateiti į treniruotes ir išbandyti šį Rytų kovos meną?

Ateiti paskatino draugas, kuris jau anksčiau lankė. Pabandžiau ir aš vis dar čia. Treneris mato, kur reikia tobulėti ir visada motyvuoja, stebi ir dalinasi patarimais, kad rezultatai būtų kuo aukštesni. O mes stengiamės, kad mus įvertintų ir pakeltų lygį pagal diržų spalvą.

-Kiek laiko tobulini taekwondo techniką?

-Lankau treniruotes ketverius metus. Dar Lietuvos čempionate 2016 metais tapau čempionu, šiais metais tenkinuosi antrąja vieta. Savo taekwondo istorijoje esu pasiekęs mėlyną diržą, bet pagal šio sporto lygius esu pusiaukelėje. Dar pakankamai laiko reikia skirti treniruotėms, kad pasipuoščiau juodu diržu.

-Kodėl ne krepšinis, boksas ar kita gana populiari sporto šaka? Kokia buvo tėvų reakcija?

-Taekwondo turi kitą stilių… Čia reikia didesnės ištvermės, psichologijos žinių. Labai svarbu savikontrolė. Bet reikia pabrėžti, kad treniruotes gali lankyti visi – tiek maži, tiek dideli. O tėvai neprieštaravo ir džiaugėsi, nes po intensyvių treniruočių gali matyti mano pasikeitimus – fizinę, moralinę, protinę prasme. Jie įžvelgia tik teigiamą pusę.

-Įdomu, ar teko treniruotėse ištobulintus spyrius ir kovų meno įgūdžius panaudoti ginantis gatvėje?

Na, taekwondo gali panaudoti savigynai (juokiasi). Bet kol kas kovos meno ginantis gatvėje dar neprireikė.

Tomui tik septyniolika metų, tačiau aukšti pasiekimai skatina jį dirbti toliau. Kalbėdamas apie prizines vietas jis tik kukliai šypsosi, o pokalbio pradžioje paprašytas pasigirti trumpai atsako: „Nežinau ką pasakyti“. Supratome, kad drovumas nėra kliūtis pasiekti čempiono vardą, o ugdymo įstaigos privalo skatinti ir palaikyti jaunus sportininkus!